kūtkailis

kū́tkailis sm. (1) K, kùtkailis (1) BŽ629 1. avikailio atkarpa, atraiža: Kū́tkailių neišmėtyk – būs kailiniams lopai Kv. Suieškok kū́tkailio šmotą – sulopysiu tau kailinius Žgč. Tų kū́tkailių pilna troba prisišnerpštė NmŽ. Tavo kailiniai tik kū́tkailiam betinka Rk. Pasiimk tą kùtkailį: būs pridurti Prk. Nenumesk nė tų kū́tkailių, gal susigadyti kumet nors Slnt. 2. avikailis: Šį rudenį pjovėm daug avių, reiks duoti į garbarnę kū́tkailius išdirbti Kv. ║ išplikęs avikailis: Kū́tkailiai paliekta kū́tkailiais – nebetura jokios šilumos Sd. Kepurėlę turiu dailią, siūtą iš seno kūtkailio JD84. Jau niekas iš tokių lupačių kūtkailių nebeišeis, nebent naginėms įklotai Brs. Iš tokių sukandėjusių kū́tkailių pasiuvo tus kailinius, vėjai ir lando par kiaurynes Pkl. 3. prk. susivėlėlis, ištižėlis, kūtvėla: Eik sau, prasidėsu su tuo kūtkailiu durnavotis aš! NmŽ. ║ netikęs gyvulys: Čia ne veršis, ale kū́tkailis Trgn.

◊ į kū́tkailį gáuti būti sumuštam: Ko šėlstat, vaikai, must norat į kūtkailį gaut! Vvr.